Patvirtinimas

Nes Tėvas, Dievas, uždėjo savo antspaudą. (Jono 6:27)

Patvirtindami gauname Šventosios Dvasios dovanas ir patvirtiname krikšto pažadus. Didesnis Šventosios Dvasios malonės suvokimas suteikiamas patepant krizės aliejumi ir vyskupui uždėjus rankas.

Patvirtinimas ištobulina Krikšto malonę; tai yra sakramentas, kuris suteikia Šventąją Dvasią tam, kad giliau įsišaknotų dieviškame filamente, įtvirtintų mus į Kristų, sustiprintų mūsų ryšį su Bažnyčia, labiau susietų su jos misija ir padėtų mums liudyti Krikščioniškas tikėjimas žodžiais, lydimais darbais. (CCC 1316)

Per Sutvirtinimo sakramentą mes atnaujiname krikšto pažadus ir įsipareigojame gyventi brandų gyvenimą krikščionių tikėjime. Kaip skaitome Vatikano II Susirinkimo „Lumen gentium“ (Bažnyčios dogmatinėje konstitucijoje):

Patvirtinimo sakramentu arčiau Bažnyčios surištas, [pakrikštytasis] Šventoji Dvasia apdovanoja ypatinga jėga; todėl jie yra griežčiau įpareigoti skleisti ir ginti tikėjimą tiek žodžiu, tiek darbu kaip tikri Kristaus liudytojai. (Nr. 11)

Rašto patvirtinimo pagrindas

Apaštalų darbuose mes skaitome apie Šventosios Dvasios atėjimą per Sekmines. Nors krikštas yra naujo gyvenimo sakramentas, patvirtinimas gimdo tą gyvenimą. Krikštas inicijuoja mus į Bažnyčią ir įvardija kaip Dievo vaikus, tuo tarpu patvirtinimas kviečia mus kaip Dievo vaikus ir labiau suvienija mus į aktyvią mesijinę Kristaus misiją pasaulyje. Sekminėmis gavę Šventosios Dvasios galią, apaštalai išėjo ir patvirtino kitus, parodydami patvirtinimą, kad yra individualus ir atskiras sakramentas: Petras ir Jonas Samarijoje (Apd 8, 5-6, 14-17) ir Paulius Efese. (Apd 19, 5-6). Šventoji Dvasia taip pat nužengė prieš žydus ir pagonis Cezarėjoje, prieš jiems krikštant. Pripažindamas tai kaip Šventosios Dvasios patvirtinimą, Petras liepė juos pakrikštyti (plg. Apaštalų darbų 10:47).